Augustinas

Jysis

Visus raktažodžius Jūs žinote patys. Turiu omenyje, žinote, kad esu komunikabilus, linksmas, profesionalus fotografas dirbantis tik su profesionalia įranga, esu pats pačiausias ir Jus įamžinsiu taip, kaip niekas kitas. Juk taip prisistato beveik visi fotografai. Jei taip prisistato, galbūt to ir pakanka. Įdomu ką iš tikrųjų nori sužinoti žmonės atėję į skyrelį „Apie mus“? Manau – tiesą. Fotografija man ne hobis ir ne pašaukimas. Šiais laikais, kai visi fotografuoja arba kitais žodžiais bet kuris paėmęs fotoaparatą tampa fotografu yra būtina pasakyti, jog fotografuoti mokiausi Vilniaus dailės akademijoje. Nors ten stojau turėdamas didžiulį norą tapti video dizaineriu (svajonę įgyvendinau antrame studijų kurse), fotografiją atradau visai iš kitos pusės nei buvau susidūręs iki tol. Tikriausiai ne vienas dėstytojas sužinojęs, kad fotografuoju ir vestuves neapsidžiaugtų, tačiau tik todėl, jog tikėjosi, kad tapsiu menininku. Žinokit, širdyje aš ir nesijaučiu fotografu, jaučiuosi menininku, o fotografija man viena iš priemonių kurti.

Dabar tai, kas turėtų būti įdomu. Man patinka – spalvos, geros emocijos, gražūs žmonės, reklaminė darbų kokybė. Beje esu meno vadovas vizualinės komunikacijos studijoje SHOT.lt . Nepatinka – grupinės fotografijos, tai mano galva – tarybinė atlieka. Kalbu apie sustingusių pingvinų gaują. Tokios fotografijos juk nespausdinsi ir virš židinio nekabinsi… Tai kadras kurio daugiau „reikia“ (seneliams). Yra begalė įvairiausių būdų, kaip nusifotografuoti visiems kartu, o ne pingviniškai.  Beje fotografijų po fotosesijos ilgai laukti neteks, nes tai ne šiaip hobis ar koks „dasidūrimas“, o darbas, todėl su fotografija susiduriu ne tik vakarais ar savaitgaliais, bet kiekvieną dieną. A, beje ne tik fotografuoju, bet ir mokau fotografuoti. O šiaip esu – pasaka, ne žmogus ;)

Otavija

Širdelė

Pasidalinsiu savo prisiminimais nuo ko prasidėjo mano kaip fotografės karjera. Kai buvau dar visai mažytė, na, kokioje aštuntoje klasėje, iš brolio nuomodavausi fotoaparatą, dienai jis man kainuodavo 3 litus/0.87€ , bandeles su arbata iškeisdavau į fotografavimą. Fotografuodavau viską kas pasitaikydavo kelyje einant į mokyklą ir iš jos. Tėvai pamatę kad fotografija man labai patinka nupirko man fotoaparatą. Kaip tik ruošėmės keliauti po Europą. Didžiausia laimė buvo galimybė visas gražiausias akimirkas užfiksuoti. Per dvi kelionės savaites pripildžiau visą atminties kortelę. Tačiau paskutinę kelionės dieną važiuojant namo sugalvojau panagrinėti fotoaparato funkcijas ir pabandžiau suformatuoti esamas nuotraukas, tada dar nežinojau, kad tai reiškia jog nuotraukos bus ištrinamos…

Tada nusprendžiau fotografijos subtilybių mokintis iš fotografų kurie fotografuoja pasakiškai. Mano mokytojai buvo Augustinas ir Mantas. Kadangi buvau fantastiška mokinė, po kurio laiko mane pakvietė prisijungti prie šios komandos.

Nelabai mėgstu fotografuoti žmones, kai juos reikia sustatyti į pozas. Pozuojantys žmonės dažniausiai atrodo lyg sustingę. Pačios vertingiausios fotografijos yra tos kuriose emocija nesuvaidinta. Dėl šios priežasties dievinu fotografuoti mamas ir vaikus, nes jų meilė, šiluma atsispindi fotografijose ir visa tai be jokios vaidybos. Taip pat labai mėgstu įamžinti besilaukiančias moteris, nes jos švyti moterišku grožiu, jausmingumu. Man apskritai mamos ir vaiko santykis yra kažkas dieviško, ką labiausiai ir norisi įamžinti.

Mantas

Hoozda man

Labas. Aš esu Mantas ir čia nepasakosiu kaip, dar būdamas vaiku, paėmiau fotoaparatą į rankas ir nušvito šviesa, užgiedojo angelai, atradau pašaukimą ir išėjau pasauliui laimės ir nuotraukų skleisti.

Verčiau papasakosiu apie tai, kad savo darbe labiausiai mėgstu tai, kad fotografijoje galima įgyvendinti bet kokius sumanymus, kiek tik siekia fantazija. Aš mėgstu kurti neįprastus, komiškus, perdėm dramatiškus, provokuojančius siužetus, suteikti klientui galimybę įsijausti į pramanytą personažą. Jei pasitaiko proga nuveikti ar sukurti kažką originalaus, kitokio, nenuobodaus, kaip pilki žmonės aplink, reikia ta proga pasinaudoti. Nesvarbu kiek jums metų, ar esate jaunas, ar Stelmužės ąžuolą sodinote – svarbiausia netapti nukaršusiu nuoboda, nesikuklinti  ir po fotosesijos turėti ne tik fotografijas, kuriomis norėsis girtis, bet ir atsiminimus apie gerai praleistą laiką.

Savo darbą darau taip gerai, kad vienoje nedidelėje Pietų Amerikos valstybėje, viename mieste yra man pastatytas paminklas, prie kurio visas miestelis du kartus per metus renkasi švęsti dvi dienas ir dvi naktis. Vyrai ta proga augina ūsus, o moterys pinasi plaukus į tris kasas, neklauskite kodėl, ten taip priimta pagarbą rodyti.

Povilas

#1

Fotografija yra šviesa. Ja domėtis pradėjau, kai dar buvau mokykloje, bet vien domėtis neužteko, norėjau savo įrangos, savo veidrodžio.
Kadangi pats pinigų neuždirbau, teko ieškoti sponsorių. Tai buvo mama Dalė. Dėl Išsvajotojo Nikon’o buvau pasiryžęs padaryti bet ką, todėl sudariau sandorį: jeigu gaunu foto aparatą – metu rūkyti. Foto aparatą gavau, rūkyti dar nemečiau (Atsiprašau, mama ;).
Pasibaigus mokyklai atsirado kitos įdomios veiklos ir fotografija tikrai nebuvo prioritetas, bet paėmus fotoaparatą į rankas nesinorėdavo jo paleisti. Kaip sakoma: „Fotografuoti, tai kaip važiuoti dviračiu, jeigu nukrisi – sudaužysi įrangą“. Vėliau susipažinau su Mantu, visai neformalioje aplinkoje, visai netikėtai ir visai įdomiai. Jis man davė savo vizitinę kortelę, o ten buvo parašyta „geras fotografas“. Tikriausiai tai ir buvo tas nušvitimas, jog ir aš taip noriu, ir aš noriu būti geras, geresnis, geriausias. Mantas tapo netiesioginiu mano mokytoju, o aš netiesioginiu jo mokiniu.
Dabar esu fotografavęs daugiau vestuvių, nei dalyvavęs giminių ar draugų. Dirbdamas tokį darbą jaučiu malonumą, didelė atsakomybė, perduoti paveikslėliuose jausmus ir emocijas. Ypač dabartiniais laikais, kai krūvoje trash’o, išdidžiai iškiši objektyvą, ir blyksteli ta fotografijos šviesa.

Susisiekite su mumis




Jūsų Vardas (privaloma)

Jūsų Elektroninio pašto adresas (privaloma)

Tema

Jūsų Pranešimas